Prieš kelias savaites, plačiai nuskambėjus įvykiui, kai jaunuolis Vilniuje iškrito per bendrabučio langą, portaluose vyko aktyvesnės diskusijos: - ar bendrabučiai saugūs, ką daryti, kad gyvenimas juose būtų saugesnis ir t.t.
Kaip žinia, kai kuriuose bendrabučiuose laikas tarsi sustojęs ir jokių vidaus tvarkos taisyklių pokyčių nėra, kituose - bandoma žiūrėti "moderniau" ir diegiamos vaizdo stebėjimo sistemos, atsisakoma budėtojų, samdomos privačios saugos tarnybos... Tačiau niekur neteko girdėti apie esmines sistemos permainas.
Iš vienos pusės - su studentais elgiamasi kaip su vaikais, kuriuos reikia prižiūrėti, kontroliuoti ir auklėti, iš kitos - tie patys studentai skundžiasi, kad niekas nesirūpina jų būsto saugumu!
Asmeniškai, nesuprantu nei vienų, nei kitų.
Atrodo, Vakarų Europos universitetuose jau seniai įdiegtos savireguliacijos sistemos, kai patys studentai (nepamirškime - suaugę žmonės) yra labiausiai atsakingi už aplinką, kurioje gyvena.
Nesu plačiai nagrinėjęs daugelio universitetų patirties, tačiau pats esu susidūręs su sistema, kai, prieš pradėdamas gyventi bendrabutyje, sumokėjau riebų užstatą, iš kurio, reikalui esant, dengiama bendrabučiui mano ar su manimi įėjusių pašalinių asmenų padaryta žala. Bendrabutyje buvo įdiegta įeigos kontrolės sistema, tad, patekdamas vidun, privalėdavau nuskaityti savo studento pažymėjimą. Galėjau laisvai kartu vestis draugus, tačiau visas judėjimas į ir iš pastato buvo fiksuojamas vaizdo kameromis. Pagal pasirašytą sutartį, savo užstatu ir ne tik, buvau 100% atsakingas už pašalinius asmenis, kurie įeina kartu su manimi.
Kiti mano sutartiniai įsipareigojimai nėra šio straipsnio objektas, tad pridursiu tik tiek, kad taisykles, po kuriomis yra buvo parašas, galėjau pažeisti tik vieną kartą. Po antro pažeidimo - iš karto būčiau "skridęs" iš bendrabučio.
Viskas. Jokių prievaizdų, jokių perdėtų taisyklių ir auklėjimų, tik kiekvieno bendrabučio gyventojo asmeninė atsakomybė. Ir tai veikia. Ko trūksta, kad kažkas panašaus atsirastų Lietuvoje?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą